Laura Van Gilder nenustos laimėti
Laura Van Gilder nenustos laimėti
Anonim

Ji yra viena sėkmingiausių dviratininkių JAV istorijoje. Ir ji tai padarė savo būdu.

Laura Van Gilder nežinojo, į ką ji užsiima, kai prieš 30 metų nusipirko pirmąjį kalnų dviratį. Ką tik baigusi koledžą, ji dirbo savo šeimos restorane ir tiesiog norėjo pasportuoti ir galbūt surinkti pinigų labdarai. Ji pradėjo važinėti keliais aplink savo gimtąjį Pensilvanijos miestą. Po kelių mėnesių ji užsiregistravo į labdaros žygį išsėtinės sklerozės tyrimams pagerbti savo motiną. Jai tai patiko. Ji išbandė vietines kalnų dviračių lenktynes ir buvo užsikabinusi.

Po trijų dešimtmečių Van Gilder dabar yra laimėjusi profesionalų dviračių sportą amerikietė ir dominuoja įvairiose disciplinose. „Iš pradžių išbandžiau viską: kelius, laiko važiavimus, trasą, kalnų dviračius“, – sako Van Gilderis. „Per sezoną surengiau 75 lenktynes ir pirmuosius keletą karjeros metų dirbau visą darbo dieną restorane. 2000 m. Van Gilder laimėjo moterų JAV kriterijų čempionatą, o būdama keturiasdešimties vidurio ji buvo aukščiausio lygio moteris Union Cycliste Internationale (UCI) pasaulio ciklokroso įskaitoje. Apskritai, Van Gilder turi daugiau nei 350 pergalių.

Didžiąją dalį savo dviratininkės laiko Van Gilder lenktyniavo kaip nepriklausoma ir atmetė daugybę pasiūlymų prisijungti prie aukšto lygio profesionalų komandų ir su jais susijusio atlyginimo, logistinės paramos ir mokymų. Van Gilder sako, kad jai buvo prasmingiau kovoti su peletonu vienai. Jai patiko visiškai kontroliuoti savo treniruočių ir lenktynių tvarkaraštį ir mano, kad tai padėjo išvengti perdegimo. „Per vieną sezoną prisijungiau prie didelės komandos ir buvau tokia nepatenkinta“, – sako ji. „Tačiau tai privertė mane suprasti, kad man tiesiog patinka važinėtis dviračiu. Laikotarpis. Nenorėjau, kad tai jaustųsi kaip darbas, o štai kaip atrodė lenktynės didelėje komandoje.

Tačiau 2009 m. Van Gilder surado „Mellow Mushroom Cycling“, Atlantoje įsikūrusią komandą, kuri, pasak jos, vis dar suteikia jai trokštamo savarankiškumo ir teikia tam tikrą logistinę paramą. Ją patraukė grupės bičiulystė, kuri, jos teigimu, jaučiasi labiau kaip didelė šeima, o ne kaip lenktynių komanda. Tais pačiais metais Van Gilderis taip pat atrado ciklokrosą ir akimirksniu tapo nišinės disciplinos galiūnu. Dabar ji skirsto savo metus į kriterines lenktynes pavasarį ir vasarą bei ciklokroso lenktynes rudenį ir žiemą. Skirtingai nuo daugelio profesionalių dviratininkų, Van Gilderiui nėra ne sezono. Vis dėlto ji sako, kad abu stiliai papildo vienas kitą ir maitina vienas kitą. Cyclocrose reikalauja, kad dviratininkai važiuotų trumpomis purvo trasomis, pilnomis purvo, kalvų, vienos trasos ir laiptų, o pagal kriterijus jie važinėja eismui uždaruose keliuose. „Jie abu trumpi ir sprogūs“, – sako Van Gilderis. „Jūs lenktyniaujate valandą, tikrai sunkiai, abiejose disciplinose. Į pavasario kelių sezoną dažniausiai ateinu gana pavargęs, bet labai myliu abu, todėl negaliu pasirinkti tik vieno.

„Aš nežiūriu į save kaip į penkiasdešimties kelerių metų sportininkę“, – sako ji. „Psichiškai prie starto linijos esu labai panašus į 17-metį, šalia kurio lenktyniauju.

Van Gilder taip pat laikosi neįprasto požiūrio į savo treniruotes: ji neturi trenerio ir net nesilaiko nustatyto plano. Ji nelanko sporto salėje, nebėgioja ir nesitreniruoja. Ji tiesiog važinėja dviračiu. „Aš nenaudoju širdies ritmo monitoriaus ar galios matuoklio, nedarau intervalų“, - sako Van Gilderis. „Per savaitę važiuoju apie penkis kartus ir leidžiu reljefui bei jojimo partneriams diktuoti pastangas. Ir tada aš lenktyniauju kiekvieną savaitgalį.

Toks struktūros trūkumas yra netipiškas profesionaliems dviratininkams, kurie paprastai laikosi griežto treniruočių režimo. Tačiau Van Gilder sako, kad tai padeda jai mėgautis dviračiu. Ji atrado, kad kai yra laiminga, ji laimi. Ir po beveik trijų dešimtmečių profesionalių lenktynių jos požiūris vis dar veikia. Būdama 55 metų Van Gilder dominuoja ir ciklokroso, ir kriterijų varžybose: 2017 ir 2018 m. ji laimėjo nacionalinius ciklokroso čempionatus, o praėjusiais metais savo amžiaus grupėje laimėjo pasaulio meistrų dviračių kroso čempionatą. Gegužės mėnesį ji taip pat tebėra konkurencinga profesionalų srityje, perpus už jos amžių ir užėmė antrąją vietą už 20-metės Colleen Gulick, buvusios šalies treko dviratininkės čempionės ir vienkartinės JAV kriterijų serijos nugalėtojos. „Aš nežiūriu į save kaip į penkiasdešimties kelerių metų sportininkę“, – sako ji. „Psichiškai prie starto linijos esu labai panašus į 17-metį, šalia kurio lenktyniuosi, ir noriu pasiekti tą patį, ką daro tas žmogus.

Nors Van Gilder žino savo ribas – ji treniruodamasi daugiau ilsėjosi ir gali pasakyti, kad neatsigauna taip greitai, kaip anksčiau, ji neketina greitai sulėtinti greičio. Ji lenktyniauja kiekvieną savaitgalį ir, jei viskas klostysis gerai, šiais metais vėl galės dalyvauti Masters Cyclo-Cross pasaulio čempionate. Kiti metai tikriausiai atneš daugiau to paties. „Žiemą, kai tamsu ir šalta, o aš treniruojuosi vienas, galvoju, ar laikas ieškoti kažko kito“, – sako Van Gilderis. „Bet tada ateina pavasaris, ir aš vėl jį myliu. Tai tokia didelė mano gyvenimo dalis, aš nežinau, kaip ją pakeisti. Neįsivaizduoju dienos, kai kur nors neminčiau dviračio pedalo.

Rekomenduojamas: